Tekstas paruoštas pagal autoriaus pranešimą konferencijoje
„Čiurlionio
fenomenas ir naujų interpretacijų galimybės“,
Vilnius, Lietuvos kultūros tyrimų
institutas,
2014 m. birželis 14 d.
M. K. Čiurlionis „Karalių pasaka“
Prieš
pasiūlytos temos aptarimą pamėginsiu nušviesti XX a. kultūrinę bei socialinę
situaciją Lietuvos padangėje. Tokia pasirinkta autoriaus minčių dėstymo
strategija – kaip rodo patyrimas – yra pasiteisinęs argumentas, kai aptariama individualaus
asmens kūryba.
Tautos
namų idėja, jos genezė yra istoriškai susijusios su tautiškumo samprata, su
Lietuvių mokslo draugija, su Lietuvių dailės draugija, su valstybinių
institucijų bei švietimo ir mokslo sistemos raida. Šie keturi veiksniai bus
mano aptarimo vyraujantys motyvai. Be to, paliesiu tuos istorinius reiškinius,
kurie buvo lemtingi Tautos namų idėjos raidai ir tos idėjos poveikiui
kūrybinėms asmenybėms. Tad pradedu nuo paminėtų dalykų.
Prisiminkime
žinomą faktą: XIX a. didžioji Lietuvos gyventojų dalis gyveno dar agrarinės
kultūros pasaulyje. Industrinė civilizacija, atslinkusi iš Europos vidurio,
pirmiausia formavo didesnių miestų gyventojų mąstymą ir elgseną. Lietuvos
miesteliuose, kuriuose šeimininkavo žydai, rusai, lenkai, darbavosi
amatininkai, įvairaus plauko prekeiviai, o šalia jų vyko komercinio pobūdžio
akcijos: turgaus dienos, mugės, jomarkai, atlaidai. Miesteliuose plėtojosi
įvairi etninių bendruomenių socialinė ir ūkinė veikla, kurioje jau brendo nauji
komunikacijos, t.y. žinių, spaudos bei švietimo ir išsilavinimo poreikiai. Miesteliuose
ir dvaruose laipsniškai gerėjo sąlygos tinkamos humanitarinei veiklai.
Lėšas
švietimui, išsilavinimui, ūkio gamybos tobulinimui galėjo skirti tik
žemvaldžiai – didikų bei feodalų palikuonys ir jų šeimos nariai. Iš šio
sluoksnio formavosi išsilavinusių, kompetentingų asmenų korpusas, dalyvaujantis
valstybės bei savivaldos reikaluose ir gebantis užsiimti intelektualine veikla.
Pramoninės revoliucijos epochoje valstybei buvo svarbu turėti paruoštus pramoninei
veiklai žmones. Todėl pirmenybė buvo skiriama inžinieriniams ir gamtos
mokslams. Išsilavinusių asmenų sluoksnis buvo suinteresuotas valstybės
gyvybingumu, nes ji juos saugojo ir gynė jos reikalus. Ši negausi elitinė
visuomenės dalis mąstė valstybiškai ir pilietiškai. Patriotiškumas tapatinosi
su savigynos instinktu. Diduomenės mąstyme glūdėjo mintis: jų namai – feodalinė
monarchinė valstybė.
Žemės
ūkyje dirbantieji sudarė tą substratą, kurioje funkcionavo etninė kultūra,
atsieta nuo pilietinio gyvenimo. Valstiečiai be minimalaus išsilavinimo –
dažniausiai gebantys tik skaityti maldaknygę – menkai žinojo ir net nesidomėjo
kas dedasi pasaulyje už parapijos ribų, kas valdo teritorijas ir kas tai yra
valstybė. Parapijos – tai vienintelė bažnyčios sąrangos tinkle esanti
institucija, kuri, organizuodama liaudį religiškai, padėjo jai socialiai
vystytis. Ypatingai svarbų vaidmenį atliko parapijinės mokyklos, be rašto
pažinimo dar teikusios žinias apie naujus ūkininkavimo būdus, sveikatos ir higienos
reikalus. Artojams atrodė, kad padangė virš jo sodybos ir parapijos – tai
žemdirbio pastogė ir jo patikimi namai. Taigi dabar galima apibendrinti tai
apie ką kalbėjau: diduomenės sąmonėje brendo abstrakti samprata apie
monarchinę valstybę, kuri ir yra bendri jų namai. Žemdirbio sąmonėje juos vienijantis
veiksnys ir saugaus gyvenimo garantas - tai sodyba ir ją supanti gamta. Pokyčiai etninio substrato
istorijoje prasidėjo tuomet, kai atsirado tam tikras skaičius („kritinė masė“)
išsilavinusių valstiečių kilmės žmonių – inteligentų, jau galinčių daryti įtaką
visuomenės gyvenimui.
Didžioji
dalis žemvaldžių (kilmingųjų, bajorų) buvo atsiribojusi nuo augančio valstiečių
elitinio sluoksnio. Senieji lenkiškos kultūros stereotipai buvo jiems
neįveikiami. Iniciatyvą parodė iš etninės kultūros atėjusiųjų sluoksnis,
siekiantis politinio reikšmingumo ir trokštantis tapti aktyviais tautinės
valstybės – šio naujo politinio ir istorinio subjekto kūrėjais.
Devynioliktojo
amžiaus gale sparčiai plintantis Europoje tautų savarankiškumo sąjūdis
stimuliavo tautinės savimonės plėtrą. Šis kultūrinio pobūdžio judėjimas, vėliau
jau siekiantis ir politinių tikslų, klojo pagrindus tautinėms valstybėms.
Pirmasis pasaulinis karas, suskaldęs imperinių valstybių grandines, paskatino
naujų valstybių atsiradimą. Tautinis sąjūdis tuomet rėmėsi ne tik gimtąja kalba ir gyvąja tradicija, apsireiškiančia etninėje visuomenėje kaip
papročių ir elgsenos visuma, bet ir aktyvia išsilavinusių asmenų veikla.
Būtent
išsilavinimas, žinių siekis ir mokslinė kompetencija, pasitelkusi į pagalbą
analitinį žvilgsnį, yra tas kelias, kuriuo eidama visuomenė galėtų atkurti
krašto valstybingumo funkcijas, dalyvauti visuose civilizacijos procesuose kaip
lygiateisis, intelektualiai pasiruošęs socialinis darinys, kaip politinis ir
istorinis subjektas [1].
Šį kelią,
grįstą trimis kultūros vertybėmis – kalba, tradicija ir išsilavinimu – pradėjo
tas branduolys, kuris telkėsi apie savo centrą – daktarą Joną Basanavičių. Ši
saujelė prieš šimtmetį steigė (1906-1907) ir puoselėjo Lietuvių mokslo
draugiją. O šalia jų grupavosi tie, kurie kūrė kitą kultūros sandą, išaugusį iš
Lietuvos dailės draugijos. Tai sambūris, teikęs vizualius, galingai veikiančius
impulsus tautinei savimonei.
Užbėgdamas į priekį priminsiu: tautinio sąjūdžio išvakarėse minėtos trys
vertybės tapo esminiais veiksniais, siekiantiesiams savarankiškos valstybinės
egzistencijos. Tuomet išsilavinę asmenys, vedini išpuoselėtos ir apgintos
tautinės kalbos ir etniniu paveldu, pasklidusiu kultūros raiškoje, pakėlė mūsų
tautinę visuomenę pradėti drąsius išsilaisvinimo žingsnius.
M. K. Čiurlionis „Bičiulystė“
M. K. Čiurlionis „Žemaičių kapinės“
Jei pažvelgtumėm į Mykolojaus Konstantino
Čiurlionio, išgyvenusio tautinio atgimimo kolizijas, kūrinius – jo paveikslus
„Karalių pasaka“, „Žemaičių kryžiai“, „Žemaičių kapinės“ ar išklausytumėm jo
simfoninę poemą „Miške“, suvoktumėm, kad Tautos
pastogės vizija, pasklidusi to meto šviesuolių tarpe, jo sąmonėje yra tai kas kyla iš gimtosios žemės ir tampa dvasios substancija. Čia Čiurlionio
savimonė, žadinanti kūrybines galias tapatinasi su žemdirbio savimone. Tačiau
Čiurlionis buvo išsilavinęs asmuo, kurio sąmoningumas brendo pasaulio kultūros
terpėje. Žvelgiant į Karalių rankomis pakylėtą lietuvio sodybėlę, apgaubtą
švytinčiu skaidrumu, nereikia reikšmę aiškinančių žodžių – jų tiesiog
pritrūktų, kai prieš akis atsiveria sakrali erdvė, priimanti ir globojanti mus
visus. Dar daugiau, ši sakrali erdvė čia išplėsta iki kosmologinės
pasaulėjautos horizonto, kurio muzikiniame audinyje tarsi nujaučiame Johano
Gotfrido Herderio minties pėdsakus ir netgi išgirstame Richardo Vagnerio
leitmotyvų virpesius, sklindančius tarsi iš Šventojo Gralio taurės. Prisiminkime
istorinį faktą: „Karalių pasaka“ kaip ir jo didingasis „Rex“ pasirodė
Trečiojoje lietuvių dailės parodoje, sutapusioje su polemika, kurią sužadino
„Tautos namų“ ir jos alternatyvios interpretacijos. Tais pačiais metais
sukurtame paveiksle „Žemaičių kapinės“ koplytstulpiai išnyra tarsi iš kosminės
beribės, esančios už Laiko ir Erdvės ribų.
M. K. Čiurlionis „Rex“
Bet grįžkime
prie paminėto didingo dailės kūrinio „Rex“. Čia viso kosminio pasaulio
(Universumo) Valdovo metafora, išreikšta tamsiu karūnuotos figūros siluetu,
tampa apibendrinančiu simboliu minties, kurios esmė jau buvo užkoduota „Karalių
pasakoje“. Glūdintis karalių rankose žemdirbio prieglobstis ir jo pastogės
židinio liepsna, esanti viską tveriantis pradmuo, didingame „Rex‘o“ panoramoje
tampa Žemės planetos centru. Tai aukuras, dėka dailininko galingos intuicijos
sutampantis su Žemės centro fizikine realybe. Aukurą kartu su visa planeta
apglėbia vertikaliai nusileidžiančios tamsios juostos; jas sąlyginai galima
interpretuoti kaip Visatos Valdovo silueto rankas, globojančias mūsų planetą.
Tai pasaulio Žmonijos Namai, skriejantys neaprėpiamoje kosminėje erdvėje. Šiek
tiek žemiau tamsaus silueto – šviesi Žemės Valdovo figūra, lemianti mūsų
kasdienybės tikrovę. Tai kas skleidėsi lokalioje lietuviško sodžiaus lopinėlyje,
paveikslo „Rex“ epizodų audinyje virsta universaliu ženklu, visuotina gyvasties
Prieglobsčio abstrakcija. Ji, pažvelgus į didingąjį paveikslą, prisotintą
kontrapunktinių frazių, man skamba tarsi galingo orkestro grojamas Requem, skirtas mūsų egzistencijai,
praradusiai prasmingos ateities viltį.
Gamtos ir
žmonių pasaulius apibendrinanti vizuali Čiurlionio kūryba subrandina bendrystės įvaizdį. Jo turinys įgyja
ypatingą skambesį paveiksle „Bičiulystė“. Mes čia regime ir net intuityviai
girdime Bendrystės idėją, tampančią
švytinčios Dvasios sublimacija, kylančia iš pirmapradės šviesos židinio, iš
šios viso pasaulio priežasties, užkoduotos paveikslo „Rex“ panoramos centre.
Lietuvos
mokslo ir dailės draugijose – šiose iniciatyvių žmonių sambūriuose buvo
brandinama reikšminga bendrystės
samprata, atradusi savo realią formą TAUTOS NAMŲ idėjoje. Pradžioje tautos namų sąvoka turėjo siauresnę
prasmę, kuri buvo siejama su konkrečiu pastato įvaizdžiu, nes Lietuvių mokslo
draugijai iškilo būtinybė turėti pastovią vietą, kurioje būtu galima susirinkti
organizaciniams pokalbiams ir kas svarbiausia – kaupti biblioteką, archyvą,
muziejinius eksponatus, organizuoti kultūrinius renginius ar iniciatyvas,
atlikti šimtus kitų reikalų. Tai tarsi mažytis, bet jau veikiantis valstybės
struktūrų modelis. Beje, 1913 m. Lietuvių dailės draugijos rėmuose įkurta
Čiurlionio kuopa, turėjo kaupti ir saugoti dailininko kūrinius; tinkamiausią
vietą šiai misijai kuopos aktyvistai matė realizuotoje Tautos namų idėjoje. Ir
vis dėlto Tautos namų sąvokoje, kaip
parodė aktyvi Lietuvių mokslo draugijos veikla, slėpėsi daug platesnis ir
esmingesnis turinys, apimantis didžiai vertingą patyrimą, kurį kaupė Vargo
mokykla, Knygnešystė, Klojimo teatras, apglėbę visą kraštą tankiu tinklu.
Patyrimą kaupė ir jo turinį turtino įvairūs, sparčiai atsirandantys kultūros
sklaidos židiniai. Čia verta paminėti bent kelis konkrečios veiklos rezultatus:
Šlapelių knygyną Vilniuje, Miko Petrausko operą „Birutė“, pastatytą 1908 m.
dabartinės Filharmonijos rūmuose, ir įvairias šimtmečio pradžios parodas,
koncertus, leidybą. Vaizdžiai tariant, etninės visuomenės kultūros kraujotaka
formavosi ryškėjančioje Tautos pastogės – būsimos valstybės kontūruose.
Nepriklausomoje
Lietuvoje sėkmingai plėtojosi jau minėta kultūros kraujotaka. Toks nematomas
visų krašto žmonių sąryšis, ugdė pasitikėjimą savimi, savąja visuomene. Ši
stiprėjanti visuomenės sąmonės ypatybė skatino siekti mokslo, išsilavinimo,
idant darniu ir sąžiningu darbu būtų stiprinama valstybė, o vėliau
išsirutuliotų piliečių visuomenė, turinti savo demokratinę ir teisinę valstybę,
teikiančią užuovėją kiekvienam nepriklausomai nuo etninės kilmės asmeniui,
norinčiam dirbti ir klausyti valstybės įstatymų. Taip formavosi platesnis, jau
į ateitį žvelgiantis Tautos namų sampratos turinys, laipsniškai tapatinantis su
valstybės kaip krašto žmonių pastogės įvaizdžiu.
Nagrinėjant
šią tematiką, negalima nutylėti vieno svarbaus fakto: beveik sinchroniškai tuo
pat metu Mykolas Rőmeris – šis įžymusis iš bajorų kilęs būsimos nepriklausomos
Lietuvos veikėjas – Laikraštyje „Gazeta Wilénska“ (1906) diskutavo ir aptarė
Lietuvos ateitį. Polemikoje gimė tai, ką galima būtų pavadinti Piliečių namais. Rőmerio įvaizdyje ir
lietuviai, ir lenkai, ir gudai kuria bendros egzistencijos erdvę – vieningos
visuomenės pilietinę pastogę Lietuvos valstybėje. Čia istorinė Lietuva, dar
gyva mūsų bajorų sąmonėje, pagal siūlomą Römerio modelį taptų XX amžiaus
Lietuvos pagrindu[2].
Suprantama,
Rőmerio pasiūlytas įvaizdis buvo tarsi alternatyva Basanavičiaus Tautos namų
idėjai, vienijančiai tik vieną etninę visuomenės dalį. Rőmerio idėja nesurado
pasekėjų, nes Istorinės Lietuvos žadintojai dar nebuvo pasiruošę moderniai XX
amžiaus piliečių visuomenės sampratai.
Tautos namų
idėjoje glūdinti tautinės valstybės vizija realizavosi nepriklausomoje
Lietuvoje. Beje, Rőmerio samprata Pirmojo pasaulinio karo metais (1914-1917)
pradėjo keistis, o pirmaisiais Nepriklausomybės metais jis jau apsisprendė
aktyviai prisidėti prie tautinės Lietuvos kūrimo. Jis pareiškė, kad tuometinė
Lietuva yra tokie Tautos namai, kuriuos stato vienos tautos atstovai. Savo
aktyvumu ir ryžtu lietuviai nusipelnė turėti savo valstybę. Rőmeris tai
pripažindamas, tikėjosi, kad sustiprėjusi ir išsivysčiusi tautinė valstybė
galop suformuos apsisprendusių bendriems tikslams piliečių visuomenę. Tuomet
valstybė taps visų Piliečių namais.
Aktyvių žmonių
grupei, siekiant sukurti realią tautinę valstybę, mūsų krašto visuomenės
sąmonėje įsigalėjo emocionaliai motyvuota ateities vizija, kuri ragino istorinę
situaciją išgyventi kaip ypatingą ir suherojintą realybę. Tokios krypties
samprata, dažnai išreiškiama net egzaltuotu būdu, tapo tikrove, nustebinusia visus tuos, kurie rėmėsi vien logika ir
racionalumu. Žinoma, visuomenė, jau atkūrusi valstybę, sugebėjo parodyti
pozityvistinį mąstymą, ir racionalaus ūkininkavimo, ir gudraus bei sukto verslo
išmones. Pašto ženklų ir „skustų lašinių“ aferos, kaip ir kitų suktybių
skandalai, plačiai nuskambėjo mūsų krašte.
Jau XX a.
pradžioje Jonas Basanavičius suvokė, kad tautos vienijimo tikslas bus
pasiekiamas, jei sugebėsime išugdyti savąją visuomenę, turinčią stiprų
intelektinį potencialą. Tad suprantama, kad švietimas, išsilavinimas ir mokslas
atsidūrė mūsų Patriarcho, svajojančio apie tautinę valstybę, dėmesio centre.
Dabar jau žinome, kad jo sukurta Lietuvių mokslo draugija išaugino
kompetentingus valstybės veikėjus. Jie kūrė ne tik Lietuvos universitetą ir
kitas mokyklas, bet svarbiausia, sutvėrė gyvybingą Lietuvos valstybę, kuri kaip
naujas ir realus Tautos namų metaforos variantas bent 18-ką metų gebėjo vystyti
ir saugoti ūkį, kultūrą ir savo piliečius. Tik, deja, besiplečianti
biurokratija, politinės rietenos, autokratijos stiprėjimas tapo gyvensenos
ypatybe, kurioje Tautos namų idėja ištirpo, palikdama mums gražią idėją, kurią
mes bandome atgaivinti.
Šiandien mes
turime milžinišką tinklą bibliotekų, skaityklų, muziejų, mokyklų, teatrų. Visi
jie funkcionuoja tarsi valstybės smegenų kraujagyslių ir nervų sistema,
apimanti įvairias etnines bendruomenes ir tenkinanti jų poreikius. Tai reiškia,
kad turime daug nacionalinių „trobelių“ ir „pirtelių“, pasklidusių mūsų
valstybėje. Bet, deja, nėra joje tos dvasinės substancijos, iš kurios kiltų
idėjos, formuojančios visuomenės veiklos ir kultūros perspektyvą.
Dabar mes vėl
atsidūrėme lemtingoje kryžkelėje. Iškilo dramatiškas klausimas, toks pat kaip
ir prieš šimtmetį, – ar rasime savyje jėgų, ar atsiras asmenybių sambūris,
sugebantis ryžtingai kurti mūsų ateitį? Sambūris, kuris, kaip šviesusis Žemės Valdovo
siluetas paveiksle „Rex“, apgaubtų neformaliais ryšiais visą mūsų kraštą ir
ugdytų tolerantišką piliečių ir patriotų visuomenę, kūrybingai besireiškiančią
ir sugebančią dalyvauti kultūrų poliloge kaip lygiavertė partnerė, norinti ne
tik imti iš kitų, bet ir mokanti duoti kitiems vertingus ir įdomius
dalykus.
Manau, atsakymo
į šį dramatišką klausimą rasti nebus lengva. Todėl grįžkime prie istorinių
įvykių nulemtos realybės.
Tarpukaryje sukūrus ūkiškai ir politiškai
funkcionuojančią valstybę Tautos namų idėja buvo redukuota į tezę „Valstybė –
tautos namai“. Ši mintis tuomet atrodė patraukliai. Tačiau toje tezėje glūdi
pavojus. Reikalas tas, kad praradus valstybę (kariniu bei politiniu būdu),
tauta praranda namus – nepriklausomos egzistencijos pastogę. Todėl Tautos namų
idėja yra tvaresnė už valstybingumo funkcijų struktūrą ir net reikšmingesnė,
jei vertinsime Tautos namus kaip etninio savitumo ir tapatumo puoselėtoją. Samprata
apie Tautos namus, talpinančius savyje mūsų kultūros turinį, yra reikšmingas
tautinės egzistencijos išlikimo veiksnys. Viską sudėti į valstybę – didelė
rizika. Ją sunaikinus, iškyla grėsmė kultūrai. Tauta identifikuojasi dėka
sukaupto kultūros lobyno ir dėka išpuoselėtų galių kurti vertybes, naudojantis
savu etniniu paveldu. Bet tautai reikštis laisvai, dalyvauti istoriniuose
procesuose reikia valstybės kaip politinio ir socialinio subjekto formos. Tokia
išvada plaukia iš pirmosios tautinės valstybės ir iš Tautos namų idėjos
istorijos.
Antroji palanki Tautos namų realizacijos situacija
susiklostė žlungant Sovietų sistemai ir atkuriant savarankiško valstybingumo
funkcijas. Deja, proga buvo praleista. Valdovų rūmų atstatymo idėjai
pavykus sudominti įtakingus valdžios asmenis, o vėliau pradėjus konkrečius
atstatymo darbus, galimybės konkretizuoti Tautos namų reikalus sunyko.
Visuomenę, praradusią vertybinę orientaciją, buvo lengva nuvilioti į visur
dygstančius prekybos ir pramogų industrijos centrus. Argi dabar būtų įmanoma
sukviesti gyventojus į Tautos namų akcijas bei renginius? Akropoliai, siemens
arenos, masiniai sporto renginiai siūlo masėms malonumų gausybę. Prisiminkime
kokiais žvėriškais balsais ten šaukiama „Žalgiris, Žalgiris!“. Tai
pasityčiojimas iš savosios istorijos ir kultūros simbolių. O išprususių asmenų
protus buvo jau užvaldęs brukamas daugiafunkcinio Gugenheimo giganto projektas.
Jo, kaip ir Valdovų rūmų projekte, glūdi kultūrinės funkcijos, numatytos Tautos
namų vizijoje. Būtent tokioje pasirinkimų akistatoje, sprendimus nulems prioritetų
pasirinkimo veiksnys. Ačiū Dievui, reikalai dar nepakrypo savos kultūros sunaikinimo kryptimi; kol kas
destrukcija vyksta užslėpta forma.
Tautinio atgimimo ir
vienijimosi euforija, kaip žinia, greit išgaravo. Sutrypus kultūros istorijos
subrandintas vertybes, žmonės „atomizavosi“ – subyrėjo į pavienių asmenų
katilą, kuriame verda vien tik egoistinių siekių aistros. Juos užvaldė nauja,
visur viešpataujanti vertybė – turtas, t.y. praturtėti bet kuria kaina,
nevengiant net ir smurto. Pranyko inteligentai. Jų vietoje pridygo TV ekranuose
besimaivantys intelektualai. Tai egocentriniai asmenys, turintys gerą išsilavinimą
ir siekiantys pagarsėti, paniekinus kitus.
Taigi, Tautos namų idėja
pavėlavusi vėl atgimti atkuriant nepriklausomybę prieš du dešimtmečius, prarado
realaus projekto pagrindą. Ji lieka kaip mūsų nerealizuotų idėjų ir siekių
iškili metafora, mus guodžianti ir vis dar siūlanti nykstančius miražus. Ir
tai yra gerai, nes metaforos sureikšmina gyvenimą, neleidžia nuvysti
paskutinėms viltims.
